Kada terapija gali būti naudinga?
Darbas humanitarinės pagalbos, pelno nesiekiančiose organizacijose ar kitose pagalbą teikiančiose srityse dažnai suteikia gilų prasmės jausmą. Tačiau kartu toks darbas gali būti ir itin reiklus, bei emociškai sekinantis.
Humanitarinės pagalbos darbuotojai daug laiko skiria reagavimui į krizes, pagalbai kitiems, susiduria su neapibrėžtumu ir prisiima didelę atsakomybę. Jei dirbate šioje srityje, tikriausiai pažįstate ilgas darbo valandas, gyvenimą toli nuo šeimos, nuolatinius pokyčius ir būtinybę vis iš naujo prisitaikyti prie naujos aplinkos.
Kadangi toks darbas dažnai yra labai prasmingas, neretai sunku pripažinti, kad jis taip pat sekina. Apie metus dirbdama Afganistane, pati dažnai jaučiausi išsekusi, tačiau nuolat sau kartodavau: „Kitiems čia daug sunkiau“, „Turėčiau su tuo susitvarkyti“ arba „Tereikia užbaigti šią misiją ir viskas vėl bus gerai“. Tačiau mūsų sunkumai netampa mažiau svarbūs vien todėl, kad kiti žmonės išgyvena dar sunkesnius dalykus.
Humanitarinės pagalbos darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais, apie kuriuos ne visada lengva kalbėti:
- Perdegimas ir emocinis išsekimas. Nuolat skiriant daug energijos darbui, kolegoms ir krizę išgyvenantiems žmonėms, mūsų pačių poreikiams lieka vis mažiau vietos. Galbūt pastebite, kad jaučiatės emociškai ar fiziškai išsekę, arba kad tai, kas anksčiau teikė džiaugsmo, nebeatrodo taip svarbu, o net ir pailsėjus nepavyksta atgauti jėgų.
- Gyvenimas tarp misijų ir skirtingų šalių. Tarptautinė karjera humanitarinės pagalbos srityje dažnai reiškia nuolatines keliones, persikraustymus ir gyvenimą skirtingose šalyse. Tarp misijų grįžtate namo, iš naujo kuriate kasdienę rutiną ir bandote palaikyti santykius. Nors iš pradžių toks gyvenimo būdas gali atrodyti įdomus ir prasmingas, ilgainiui nuolatiniai pokyčiai ima varginti. Stiprėja jausmas, kad niekur nespėjate įleisti šaknų arba kad namų jausmą vis sunkiau atrasti.
- Grįžimas namo po misijos. Sugrįžus po intensyvios misijos, įprastas kasdienis gyvenimas ima atrodyti svetimas. Aplinkiniai klausia, kaip sekėsi, ir nori išgirsti apie jūsų patirtį, tačiau kai kuriuos išgyvenimus sunku paaiškinti tiems, kurie patys to nepatyrė. Pastebite, kad pasikeitė jūsų prioritetai, kad įprasti pokalbiai ar aplinkinių rūpesčiai jūsų nebeįtraukia arba kad sunku vėl pasijusti savo aplinkos dalimi.
- Tapatybė: kas esate, jei nebesate humanitarinės pagalbos darbuotojas? Daugeliui žmonių humanitarinė pagalba yra daugiau nei profesija. Ji tampa bendruomene, gyvenimo prasmės šaltiniu, tapatybės dalimi ir būdu suprasti pasaulį. Tad kas nutinka, kai pradedate abejoti, ar norite tęsti? Gal svarstote pasitraukti iš šio sektoriaus, o gal jau žengėte pirmą žingsnį? Pasitraukimas dažnai suteikia palengvėjimą, tačiau kartu sukelia ir netekties jausmą, neapibrėžtumą ir nerimą. Šie jausmai gali egzistuoti vienu metu.
- Santykiai ir gyvenimas už darbo ribų. Humanitarinės pagalbos darbas neatsiejamas nuo likusio jūsų gyvenimo. Išvykos į misijas, persikraustymai ir didelis darbo krūvis dažnai veikia santykius su partneriu ar partnere, šeima ir draugais. Kartais sunku išlaikyti artumą per atstumą, o kurti artimus santykius aplinkoje, kurioje žmonės ilgai neužsibūna (humanitarinės pagalbos darbuotojai misijose nuolat keičiasi), taip pat yra nelengva. Dar gali būti sunku rasti laiko ir energijos gyvenimui, kuris nėra susijęs su darbu.
Psichoterapija su specialistu, suprantančiu šio sektoriaus ypatumus
Darbas humanitarinės pagalbos ir vystomojo bendradarbiavimo srityse dažnai apima patirtis, kurias sunku paaiškinti žmonėms, nedirbantiems šiame sektoriuje. Prieš tapdama psichoterapeute, daugiu nei dešimt metų dirbau humanitarinės pagalbos srityje, įvairiuose regionuose ir skirtingomis aplinkybėmis. Ši patirtis leido man iš arti pažinti daugelį šiam darbui būdingų iššūkių: nuolatinį judėjimą, didelę atsakomybę, neapibrėžtumą, intensyvų darbo tempą ir sunkumus derinant profesinį bei asmeninį gyvenimą.
Ši patirtis padeda man suprasti jūsų darbo kontekstą. Tačiau jūs pats ar pati geriausiai pažįstate savo patirtį ir žinote, ką jums reiškia gyventi bei dirbti tokiomis aplinkybėmis.
Galbūt šis darbas išmokė jus nesustoti, greitai prisitaikyti prie pokyčių ir pirmiausia rūpintis kitų žmonių poreikiais. Tikriausiai esate įpratę veikti sudėtingomis aplinkybėmis, ieškoti sprendimų ir tęsti darbą net tada, kai jaučiatės išsekę. Psichoterapijoje galima mokytis bent trumpam sustoti ir skirti dėmesio sau. Tai galimybė atsitraukti, sustoti, suprasti, kas su jumis vyksta, užuot tiesiog vertus save eiti pirmyn. Su savo klientais dirbančiais šioje srityje dažnai tyrinėjame jų lūkesčius sau, santykį su darbu, ribas, kurias nustatome savo laikui ir energijai, ar kitas šiuo gyvenimo etapu svarbias temas.
Siūlau individualias psichoterapijos sesijas internetu, lietuvių ir anglų kalbomis. Žmonėms, kurių gyvenimas susijęs su persikraustymais, kelionėmis ar dažnu šalių keitimu, psichoterapija internetu gali padėti išlaikyti tęstinumą net ir keičiantis gyvenamajai vietai.
Kai kyla mintis palikti humanitarinės pagalbos sektorių
Pasitraukimas iš profesinės srities, kuri ilgą laiką buvo svarbi jūsų tapatybės dalis, sukelia daug įvairių emocijų. Svarbu suteikti erdvės šiems jausmams įvardinti, tyrinėti ir išjausti. Pasitraukimas iš humanitarinės pagalbos sektoriaus nebūtinai reiškia, kad tai, ką darėte, prarado prasmę. Terapijoje galime bandyti iš naujo apibrėžti, kas esate, ir pamažu ieškoti, ko norėtumėte kitame savo gyvenimo etape.